Kad gerai gyventume, kaip paaiškinta kitame straipsnyje, turime ne tik teisingai suprasti ligas (žinodami tai, ką aiškina Hameris), bet ir turėti teisingą bendrą požiūrį į savo gyvenimą (kuris taip pat yra paprasčiausias ir veiksmingiausias).
Pastarąjį, manau, gerai apibūdina skėčio metafora.
Yra du būdai, kaip išlaikyti skėtį vertikalioje padėtyje, nejudantį ir išlaikantį pusiausvyrą:
laikydami jį dviem pirštais už galo ir taip leisdami, kad jis pats savo svoriu būtų vertikalus.
Šonkaulių galų stūmimas į viršų. Darbo daug (dabar stumia ne vieną strypą, kuris liko žemai, paskui kitą, ...) ir su blogais rezultatais, nes skėtis visada nesubalansuotai juda. (Jei paimame skėtį už rankenos, darome tą pačią jėgą, kaip ir stumdydami strypų galus, dirbame taip pat, bet iš kitos vietos).
Pirmasis variantas atitinka tą, kuris Dievą laiko savo gyvenimo centru (ne tik žodžiais), antrasis - tą, kuris siekia išlaikyti pusiausvyrą savo gyvenime "gudrybėmis", žinoti daug dalykų, bet ne pačius svarbiausius.
Kalbant apie kūniškąjį aspektą, išlaikyti pusiausvyrą visose besikeičiančiose gyvenimo aplinkybėse (aplinkos - šaltis, karštis,..., santykių - kovos, socialinė - nedarbas,...) - tai išsaugoti sveikatą.
Tiek kūno, tiek sielos pusiausvyra yra būtina sąlyga, kad galėtumėte daug ir gerai veikti. Jei sergame, mažai ką galime padaryti. Jei esame sveiki, bet lengvai susierziname, taip pat nepadarysime daug gero, nes švaistysime savo ir kitų laiką bei energiją.
Skėtis yra mūsų kūnas ir siela. Kūno pusiausvyra (sveikata) padeda išlaikyti sielos pusiausvyrą, tačiau to gali nepakakti.
Du pirštai, kuriais laikome skėtį, yra du atsakymai į du esminius klausimus: kas mes esame ir ką čia veikiame (esame Dievo sūnūs, jei esame pakrikštyti, esame malonėje ir esame čia tam, kad teiktume Dievui šlovę).
Mums nenaudinga turėti sveiką kūną ir gyvenimą be sunkumų, jei nežinome, kam jį skirti, arba skiriame jį ne tam, kam reikia, kaip tas, kuris, pats to nežinodamas, pasiima vagį už kelionės draugą.
Šios dvi tiesos yra mūsų gero gyvenimo pagrindas:
jie padeda mums išlaikyti pusiausvyrą visuose neišvengiamuose gyvenimo sunkumuose;
jie padeda mums nuspręsti, ką daryti su ankstesniu balansu.
Šios dvi tiesos yra svarbiausios. Šventoji Bernadeta (Lurdo vizionierė), kuri Mergelę regėjo būdama 13 metų, bet dar buvo neraštinga ir negalėjo studijuoti religinės doktrinos, galėjo priimti pirmąją Komuniją, nes bent jau žinojo šias dvi tiesas.
Jei nežinome šių dviejų tiesų, nesvarbu, kiek pinigų, sveikatos, šlovės turėtume, jie nepadarys mūsų laimingų: "su šia nauja knyga, automobiliu, darbu, kursu, terapija,... Aš pagaliau būsiu laimingas" (bet ne, kažko visada "trūksta", nes mes esame sukurti begalybei (*) ir tik šios dvi tiesos mus su ja "sujungia") (**).
(*) "Tu sukūrei mus dėl savęs, ir mūsų širdis nerimsta, kol ilsisi Tavyje". Augustino išpažinimai, I, 1, 1, 1.
(**) Be to, kad žinotume šias tiesas, privalome jas įgyvendinti ("tikėjimas be darbų yra miręs tikėjimas", Jokūbo 2, 24).
Čia (puslapių apačioje) informuojame apie šios svetainės pakeitimus. |
Nebaigtas darbas. |
